Istorija

   Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą supa 19 hektarų parkas, turintis nemažą (apie 2 ha parterinę dalį). Parke veši maždaug 100 medžių ir krūmų rūšių, formų, varietetų kolekcija. Joje gausu egzotinių dendrofloros atstovų. Kolekcija kaupta daugelį dešimtmečių, todėl išdėstyta kraštovaizdžio, o ne sistematiniu principu. Kai kurių medžių lankytojams gali tekti gerai paieškoti atokesnėse parko vietose. Tačiau didžioji maždaug 70 rūšių ir dekoratyvinių formų dalis sodinta paskutiniais dešimtmečiais ir auga parterinėje parko dalyje. Kasmet sodinami nauji medžiai, deja, dėl šalčių ar kenkėjų dalis medžių nunyksta...
 
   Trumpa istorija. Parkas pradėtas sodinti XX amžiaus trečiame dešimtmetyje. Jo pradininkas – želdynų puoselėtojas Kirtiklis (vardas iki šiol nežinomas). Jis įkūrė 8 hektarų parką. Dvarininkui Makovskiui tarpininkaujant Kirtiklis gabenosi pirmuosius medžius iš Vakarų Europos medelynų, sodino juos parko centrinėje dalyje netoli tuometinio Vilniaus vaivados vasarnamio ir natūralių bei performuotų terasų šlaituose. 1953 metais teritorijoje įsikūrė dabartinis Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras (tada – Gamtininkų stotis). Iš to laikmečio išliko tik vienas kitas medis, galima įžiūrėti ir senas, žmogaus rankų palytėtas terasas. Parkas pereina į natūralų eglyną, kuriame auga ne vienas senas šimtametis ąžuolas (seniausiam anot parkotyrininkų – daugiau kaip 250 metų). Parke gyvena daug paukščių (tarp jų geniai, meletos, kryžiasnapiai, naktimis girdimos pelėdos), lizdus įsirengė voverės ir kiaunės, lankosi stirnos, kiškiai.
 
   Parko būklė. Parkas pagal galimybes tvarkomas. Reikėtų parengti parko rekonstrukcijos projektą, sutvarkyti rekreacines ir ekspozicines erdves, pritaikyti parką lankytojams, įrengiant poilsio ir pažintines aikšteles, žaliąsias klases gamtoje. 1986 metais parkas paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.
 
   Tekstą parengė Almantas Kulbis
   Nuotraukos Almanto Kulbio, Aurelijos Pempytės, Sigito Juzėno, Halina Grigorovič