M. I. Šleidenas knygoje “Augalas ir jo gyvenimas” pateikia dailininko de Geemo paveikslo chromolitografuotą reprodukciją ir visą knygos skyrių komentuoja šį paveikslą, aptardamas ir augalų iliustravimo galimybes ir prasmę. Siūlome perskaityti sutrumpintą šio skyriaus santrauką. Įdomu, jog autorius pateikia savo mintis apie meną kaip nežinomo draugo laišką autoriui. 

Apie de Geemo paveikslą

 ...Ruošiausi apie šiame leidinyje esantį paveikslą, kaip įvadą, tarti kelis žodžius apie gėlių ir vaisių dailę. Kaip tik tuo metu vienas mano draugas atsiuntė laišką, skirtą šiai temai. Jame dėstomos pažiūros tiek artimos manosioms, kad aš ryžtuosi skelbti jas čia, vietoje savojo numatyto įvado....

 M. I. Šleidenas

“Norėdami papuošti knygos naują leidimą Jūs pasirinkote vieną iš de Geemo paveikslų, kuriame vaizduojamos gėlės ir vaisiai. Aš širdingai nudžiugau šiuo puikiu pasirinkimu, jis paskatino mane susimąstyti apie daugiareikšmius santykius, siejančius tokį menišką kūrinį ir knygą, grakščia forma nušviečiančia platų skaitytojų ratą apie naujausių mokslinių tyrimų rezultatus. Kita vertus, aš negalėjau nepagalvoti apie skaitytojų ratą, atsiradusį jau mūsų akyse, sudarytame iš žmonių, kurie pagal savus polinkius ar aplinkybes priklauso kitoms žinijos ir veiklos sferoms, tačiau gyvai domisi gamtos tyrimo rezultatais, godžiai seka jo vystymąsi. Tuomet prisiminiau įvairias paplitusias šviesuomenėje nuomones, bylojančias tiek apie gamtotyrą, tiek apie gamtos vaizdavimą dailėje.

Turiu pastebėti, kad genialių dabarties gamtos tyrėjų darbai ne kiekvienam suprantami, gali net atrodyti keistokais. Jie klausia – kokia gi jėga gali prikaustyti didelį protą prie tokių smulkmenų?  Kas verčia kruopščiai tyrinėti vieną vienintelį reiškinį, jei tyrėjo protui atviras visas pasaulis, jei jis gali savo drąsiu žvilgsniu aprėpti ir artima ir tolima? Kodėl tyrėjas klauso vienutėlio garso, jeigu jam atvira pasaulių harmonija? Kodėl jis kaip Leibnicas arba Biufonas, tik dar labiau užtikrintai nekyla į aukštumas, kuriose galva nesisuka tik genijams? Juk dulkėse kapstytis gali žemesnės sanklodos sutvėrimai, kruopščiai kraunantys pažinimo smilteles pasaulio pažinimo fundamentui.

Panašios mintys yra įkvėpę daugelio dailininkų kūrybą, savo darbais lengvinančių gamtos grožio suvokimą. Yra dailės mėgėjų, nepatikliai žvelgiančių į dailininko darbą, ypač tada, kai jis savąjį talentą skiria smulkių daiktų vaizdavimui, tarytum išplėštų iš visos kūrinijos. Šie neprijaučia menininkui, begaline kantrybe atkuriančiam šviesos žaismą ant aksominių vainiklapių, subtilius smulkios žolelės kontūrus, būdingą vabalėlio pozą. Kai šie mėgėjai stebi smulkmenų pasaulį de Geeno arba van Hiuzumo paveiksluose, mano kad kūriniai – veltui gaištas didis menas, juos labiau traukia didingi Puseno peizažai, kuriuose jūra, uolos, galingos medžių figūros griežtai komponuojasi su grakščiomis žmonių figūromis, kur net debesų formos ir blyški horizonto linija yra puikios visumos dalis, o prieš žiūrovą iškyla puikios harmonijos kūrinys.

Toks požiūris paskatino mane pasidalinti mintimis. Tačiau pirma noriu priminti, kokiomis pakopomis kito mokslinė ir meninė gamtos samprata, tai apžvelgę, geriau suvoksime požiūrių į gamtą skirtumus.

Pradėsime nuo švytinčio Elados rafinuotumo. Čia gamtos grožio gyvas jausmas poetizuojamas ir siejamas su žmogiškosiomis aistromis. Nuo šio laikmečio prasidėjo gyvybingo žmogaus vaizdavimo tradicija, tačiau negyvoji gamta niekad nebuvo atspindėta nesužmoginta. Gamta taip pat mažai domino menininkus, kaip buvo mažai ištirta mokslininkų. Senasis menas, žavus savo gyvybingumu, stebina šiandienos žmogų vienpusiškumu. Nors neamžinas senojo meno blizgesys, greitai išsenka jo galingo paprastumo šaltiniai. Drąsus Elados kosmogonijos polėkis virsta Aleksandrijos mokyklos mokslininkų skiedalais, o Elados gyvybingasis menas sustingsta Bizantijos kūrybos statikoje. Tarnavimas mokslui ir menui tampa tarnyste nejudinamoms dogmoms, pripažintoms formoms bei autoritetams. Bet ir vėl palaipsniui kaupiasi bandymo patirtis moksle, o mene – technikos patirtis, kol pagaliau ima dvelkti laisvesnis permainų vėjelis: genialūs kūrėjai sukauptą patirtį visybėn, eina toliau nepramintais takais; gi dailininkai, naudodamiesi pirmtakų kruopščiai išbandytas priemones, naujai atrastą gamtą vaizduoja taip, kaip suvokia prašviesėjęs protas. Kaip visada, dailininko nuojauta lenkia mąstytojo protą. Koks didingas požiūris į gamtą XVI šimtmečio italų meistrų darbuose! Kaip harmoniškai pavaldžios vienos kitoms augalų ir gyvūnų formos, kraštovaizdžio linijos, dangaus koloritas, kaip grakščiai jie pasislepia antrame plane, kaip būtinos, tačiau ne pirmaeilės paveikslų detalės, ypač lyginant su žmonių ar dievų figūromis!

Tačiau ir šis menas sulaukė jei ne tamsios nakties, kaip Elados, o žavaus vakaro, skelbiančio apie ateinančią dienos giedrą. Tai XVII-as šimtmetis, genialių peizažistų epocha, naujo požiūrio į gamtą era. Reikia tik prisiminti šio laikmečio didžiuosius meistrus – nesunkiai pastebėsime jų darbų skirtumą, palyginus su činkvečento dailininkais. Žiūrėdami į Puseno kraštovaizdžius, negalime atskirti žmonių ar medžių bei uolų figūros yra drobės esmė. Kiekvienas elementų apsprendžia kitą bei yra jo sąlygojamas. Didingas Pietų Europos pajūrio kraštovaizdis būtų nepilnas, jei jame nebūtų vaizduojamas žmogus, o herojiškos figūros būtų tiesiog nesuvokiamos be būdingos paveikslų aplinkos. Panašūs ir Salvatorės Rozos kraštovaizdžiai. Jo dykrose, niūriuose tarpekliuose ir griuvėsiuose atrodytų gali gyventi tik nudriskę piktadariai, alkani kareiviai, šie karo pralaimėjimų simboliai, meistriškai perteikti dailininko. Jie sėdi, dūmoja, beprasmiškai žvelgia į tolumas, kuriose nematyti nė vieno medelio ant saulės nutviekstų uolų, o priblėsusiuose takeliuose nėra nė vieno keleivio.

Ne mažiau svarbi gamta kitų to laikmečio dailininkų drobėse. Jei grakščios Klodo Loreno peizažų figūrėlės stovi harmoningoje visumoje, tai žiūrovo žvilgsnis greitai nukrypsta gausią žalumos masę, prabėga kalnų viršūnių kontūrais ir pasimeta švytinčiuose horizonto toliuose, kur iškyla nauji miškai, nauji kalnai, traukiantys sielą į stebuklingas nematytas šalis...

Dar daugiau pasiekė Olandijos tapytojai. Keli krūmai, lengvas dirvos nelygumas, mieguistas baigiančio užaugti tvenkinio paviršius – daugiau nieko nereikia Riuisdalio drobėms, vaizduojant šiaurės gamtos melancholiją. Neretai jo paveikslai neturi nė vieno veikėjo, nėra net užuominos apie žmones ir jų veiklą. Bet debesys plaukia taip žemai ir grėsmingai, vėjas taip gedulingai lenkia alksnius ir pakrantės nendres, kad žiūrovas nepastebi, kad trūksta žmonių figūrų: jis jaučia, kad pats susirūpinęs ir permirkęs, braunasi per dykynes ir balas ir negali nepaklusti pojūčiui, kurį sukelia liūdna gamta.

Tą patį galime pasakyti  ir apie  Everdingeną.

Vienu metu su šiais dailininkais atsirado ir naujos krypties propaguotojai, sukaustę savąjį potėpį dar siauresniuose rėmuose. Jie tapė pavienius gyvūnus, jų grupes, vaisius ir gėles su ypatingu kantrumu, siekė atvaizdo tikslumo ir stiliaus, kurie iki tol atrodė neįtikėtini. Tuščiagarbiai italų menininkai manė esant tai beprasmiu žaidimu, griežtieji estetai manė, kad menas pasiekė nuopuolio apogėjų, tačiau šie paveikslai sėkmingai plito. Menininkas ir poetas Salvatorė Roza vienoje savo šmaikščių satyrų sako:

 Perdoni il ciel al cigno di Venosa

Che ai Poeti e ai Pittor apri la strada

Di fare a modo Ior quasi ogni cosa

 Di pinger tutto il di Zucche e   Presciutti

Rami, Padelle, Pentolle e Tappeti

Uccelli, Pesci, Erbaggi, e Fiori, e Frutti

 E son le Scuole lor mandre e stalle,

E consumano in far, l'etadi intere,

Biscie, Rospi, Lacertole e Farfalle.

E quelle bestie fan si vive e fiere,

Che fra i Quadri e i Pittor si resta in forse

Quai sian le bestie finte, e quai Ie vere·

· - pažodinis vertimas skamba maždaug taip: “Teatleidžia dangus Venozos gulbei, leidžiančiai poetams ir dailininkams vaizduoti viską, ką tik gali... Štai jie sau ir tapo tik moliūgus ir kumpius, keptuves, puodus ir kilimus, paukščius ir žuvis, žoles, gėles ir vaisius....jų mokyklas, bandas, diendaržius. Leidžia savo dienas, tepliodami gyvates, rupūžes, driežus ir drugelius; o visus šiuos reginius jie taip vikriai ir gyvai nupiešia, kad į paveikslus žiūrint ir į patį dailininką, sunkiai beatskirsi, kuris galvijas nupieštas, o kuris tikrasis....

 Nedaugelis italų poezijos mėgėjų dar skaito šiuos eilėraščius, tačiau kiekvienas pažvelgęs į de Geemo paveikslą, dar ne kartą perskaitys eiles. Dar kartą pažvelgs į dailininko drobę. Kiekvienoje mažoje drobėje pagauta dalelė grožio, būdingo amžinai, beribei gamtai. Nuo pribloškiančios visumos nejučia pereiname prie smulkmenų, kurių gausa ir turtingumas, išbaigtumas ir ryšys žavi. Jei pirmą akimirksnį mus patraukia dažų blizgesys, stambiausių krūvių išdėstymas, tai antrąjį įsižiūrime į užburiančią detalių gausą, pastebime šimtus ryšių tarp gėlių, vaisių, smulkių vabzdžių, susietų tarpusavyje dailininko. Ne tik kiekvienam gyviui priskirtas augalas, kuris yra jo maistas gamtoje. Grožį menininkas kuria ramiu spalvų ir kontrastų žaismu tarp augalų ir gyvūnų, kartu parodo ir gamtos sudėtingą prasmių ir vaidmenų žaismą, gyvenimą, mirtį. Tūkstančiais užuominų kalbama apie kovą gamtoje, gudrumą, jėgą, siūlai pinasi tarpusavyje leisdami tik nujausti, apie sudėtingus augalų, gyvūnų tarpusavio santykius, apie dar nepažintą šio pasaulio pusę ir paslėptas prasmes. Ilgai stebėdami paveikslą, o vėliau savuose mintyse pastebime, kad gamtoje nėra vienišo garso, kuris skambėtų be kitos suderintos stygos, o kad ir mūsų dvasioje yra stygų, galinčių virpėti kartu su gamtos pasaulio harmonija.

Šioje vietoje ir norėčiau pasakyti kelis žodžius apie dailininkus, piešiančius augalus.

Gyvename laiku, kai meilė gamtai ir jos sampratos virtuoziškumas pasiekė aukštą lygmenį. Menas įrodo mano teiginį įvairiomis savo formomis. Priminsiu, kaip kruopščiai pabrėžiamas ir atskiriamas gamtos fonas naujausiuose romanuose. Reiškinio ryšys su kitais šimtmečio proto siekiais akivaizdus. Seniai intuityviai jausti gamtos pasaulio reiškiniai yra tapę mokslo tyrimo objektu ir savastimi – prieš mus nedaug, tačiau konkretūs tyrimo barai, leidžiantys atskirybes jungti į bendrybes, negalvojant, kad statome nerealų Babelio bokštą. Todėl suprantamas smalsumas, būdingas net nespecialistams, noras pažinti naujoves. Gamtai rodoma daug dėmesio ir meilės, tikintis jog ši atskleis savo savas grožybių paslaptis. Kita vertus, naujojo laikmečio mąstytojų perversmas moksle, vyraujanti žmogaus dvasios pažinimo kryptis lieka be atgarsio plačiosiose masėse. Psichologinė analizė, pasinėrimas į save patį – būdingi mūsų šimtmečio bruožai. Toks vyksmas dar daugiau suartino žmogų ir gamtą. Save stebintis žmogus vis daugiau ir daugiau suvokia gilius savo psichinės organizacijos sąskambius su visata. Jis pažįsta, tiesa dažnai vien nuojautomis, supančią gamtą, savo bendrumą su ja. Jam aiškėja, kokiu mastu gali pasitelkti įvairiausius požiūrius, leidžiančius matyti jos grožį. Ji ne tik džiaugsmų ar kančių šaltinis, tik istorijos vyksmo akomponementas. Žmogus vis labiau įsitikina, kad kiekvienas gamtos reiškinys, net pats smulkiausias, anksčiau atrodęs nereikšminga smulkmena, gali būti suprastas ir pažintas, kaip visumos dalis, dalis, kuri susijusi su likusiu pasauliu. Kaip keleiviui kalnuose kiekviena uola, kiekvienas medis pakaitomis trumpam tampa esmine kraštovaizdžio dalimi, kad susilietų į bendrą foną, užleistų vietą naujoms uoloms ir naujiems medžiams, išnyrantiems iš antrojo plano, taip mąstančiam stebėtojui atsiskleidžia visi gamtos reiškiniai. Kiekvienas jų gali tapti esminiu tyrėjui, o aplink glaudžiasi visi kiti, tarpusavyje susiję. Gamtoje nėra nieko, kas nesiderintų su žmogaus sielos viena ar kita puse, bei neišvengiamais ryšiais, kuriuos tyrėjas bando aprėpti. Todėl ir dailininkai savo kūriniuose vaizduodami pačius mažiausius gamtos gyvenimo faktus gali sužadinti mumyse begalybės siekį. Lygiai taip pat, kaip tyrėjas itin specializuotuose tyrimuose siekia rezultatų, kurie atskleis begalę naujų ryšių, kurie nuves prie dėsnių, valdančių pasaulį. Tai kužda mokslininko nuojauta.

Taigi dailininko didžiai savimeilei nėra koktu gilintis į tylaus augalų pasaulio begalinę spalvų ir formų įvairovę, siekiant kurti ir pažinti  harmoniją, jį valdančią. Atidarydamas spalvų lobyną, jis pažįsta pasaulį. Aš ne tik nepriekaištausiu dailininkams, pasišventusiems tokiai specialybei, bet teigsiu, kad šioje meno srityje padaryta per maža, būsimų dailininkų atviras neliestas laukas. Daugelio paveikslų, vaizduojančių augalus, kompozicija, net pačių brandžiausių, savo esme nėra tobula. Taip, formų kontrastas, nepriekaištingas grupavimas, meniškas spalvų derinys, subtilumas detalėse yra būdingas daugeliui darbų. Tačiau beveik visi de Geemo, Minjono, Segerso, Van – Giuizumo paveikslai švyti dirbtinumu, dažnai neįmanomais tikrovėje objektų tarpusavio ryšiais. Kartais jie taip pat menkai nusipelno gamtos kūrinių atvaizdo vardo, kaip sodo perspektyva – kraštovaizdžio. Kaip geidžiami būtų paveikslai, kurių autoriai tyrinėtų gamtą ne oranžerijose ir kolekcijose, bet natūralioje gamtoje! Kokių puikių vaizdų dailininkai aptiktų mūsų pievose ir miškuose, kalnuose ir slėniuose! Tie nedideli gyvos gamtos paveikslai taip gerai žinomi dabarties gamtininkams, neretai ir įkvėpę rimtų tyrimų siekius, beveik nežinomi dailininkams. Pažvelkime į pievos lopinėlį, pavyzdžiui nuo griovio krašto, kai nutviekstas kaitrios saulės, žiuri į sultingus lapus, lanksčius stiebus, margus žiedus, pilkšvas žolių šluoteles, pieva su bičių, musių, drugių šėlsmu virš žolių, su lėtomis sraigėmis ir grobuonimis vabalais pašaknėse. Arba apžėlęs tvenkinio krantas – amfibijų karalija, kurioje susilieja vandens ir sausumos augmenijos grožis, kur iš po plačių lapų žvelgia auksinės tritonų ir varlių  akys, kur blizgantys laumžirgiai sukasi virš mieguisto vandens, o tuo metu tamsiose gelmėse veisiasi plėšrios lervos ir padūkę vandens blakės bei visas pasaulis judrių lakstančių padarų. Prisiminkime vaizdą, kurį mums teikia drėgnas, tankiai apaugęs skardis. Įvairiausiai išsisklaidę šešėliai tik šen bei ten krenta ant samanų paklotės, uolų. Tankus lapuotyno skliautas meta žalius atspindžius į uolų plyšius. Šakoti upeliūkščiai teka tarp sutrūkinėjusių akmenynų, tai suteikdami jiems gerai poliruotos plokštės vaizdą, tai pakibdami žėrinčia užsklanda virš samanų gaurų, nuspalvindami juos smaragdu. Lengvos žolelės, rožiniai snapučiai kyšo tai šen, tai ten. Kiekvienas uolos iškyšulys apkibęs puikių paparčių kuokštais. Visiška tyla ir ramybė – nebent ramiai nušliaužia permatoma sraigė ar blykstelėdamas nudūzgia vos matomas vabalėlis.

Kiekviena šių scenų, patalpinta ir įrėminta keliose kvadratinėse  pėdose, dar gali visiškai keistis daugelį kartų keičiantis metų laikams ar dienos valandoms. Kaip skiriasi augalų vaizdas rasotą rytą ir vidudienio kaitroje, - koks skirtingas lapuotyno pašaknų vaizdas, kai pavasario saulės sutikti prasimuša pro sausų lapų naštą tamsiai mėlynos žibuoklės, o iš po tūkstančių sausų stiebų žvelgia daugybė žalzganų ūglių – kaip skiriasi tai nuo prabanga tviskančio birželio, kuomet viskas tamsu ir žalia, o gaiviame pavėsyje sklaidžia žiedus kvapnios paslaptingos orchidėjos.

Norėčiau nutylėti apie stebuklus, kuriuos dailininko teptukui teikia atogrąžų miškas. Manau pakaks užuominų, pateiktų aukščiau. Bet dera dar kai ką pasakyti, pažvelgus iš kitos pusės.

Niekuomet kitais laikais dailės ir mokslo sąjunga nebuvo tokia glaudi. Nebėra ko ir šnekėti po A. Humbolto “Kosmoso” antrosios dalies nuostabių puslapių. Nėra abejonės, kad gamtą piešiantis dailininkas gali tapti stipria jėga, skatinančia tyrinėjimus. Kita vertus, geram augalų dailininkui svarbu pažinti augalų ir gyvūnų pasaulį. Juk vaizduojamo augalo artimiausia aplinka – ryšiai su dirva, kitais augalais, vabzdžiais yra būtina kūrinio dalis, pilniau atskleidžianti augalų grožį ir mokslinį tikslumą. Botanikos sistematika moko dailininką lyginti tarpusavyje mūsų platumų smulkias formas ir atogrąžų puikiuosius giminaičius, atveria požymius, nepastebimus mūsiškėse smulkiose žolelėse. Didelė augmenijos formų aprėptis, sukurta gamtos, jau savaime duoda daugybę peno kiekvienam dailininkui, čia net nereikalinga fantazija, nes jos stoką atlygina natūralių formų gausa.

Greičiau teatsiranda pirmieji bandymai, kurių dera laukti tokiame, kaip mūsiškis laikmetyje, kai visos dvasinės veiklos sritys siekia persipinti tarpusavyje, vaisingai bendradarbiauti, plėsti visapusišką žmogiškąjį pažinimą ir švietimą.”

 Vertė: Almantas Kulbis

Paspaudę ant paveikslo,  galite jį padidinti