Apie kolekciją. Pateikiamoje asmeninės bibliotekos “Myosurus” galerijoje galite susipažinti su gamtinių spaudinių iliustravimo istorija. Pristatomi kolekcijos senieji spaudiniai ir jų iliustracijos nuo 1741 iki 1900 metų. Šiandien esame pripratę puošniuose leidiniuose, atlasuose matyti tikroviškus augalų ir gyvūnų piešinius arba nuotraukas. Tačiau aukštos spaudos kokybės dailininkai ir spaustuvininkai siekė šimtmečius. Siūlome pasklaidyti senųjų spaudinių puslapius, įvertinti kruopštų senųjų dailininkų triūsą.
Visi galerijos piešiniai yra iš privačios kolekcijos. Ši kolekcija toli gražu neatspindi viso botaninio ir zoologinio iliustravimo meno raidos pasaulyje ir Lietuvoje. Ji parodo tik nedidelę jos dalį. Kita vertus, tikimės, kad pageltę senųjų spaudinių puslapiai, tobulos iliustracijos virtualioje erdvėje paskatins paimti į rankas Knygą, nebūtinai dvelkiančią kelių šimtmečių skaitytojų prisilietimais. Kiekviena knyga, joje pavaizduoti augalai ir gyvūnai greta teksto yra atskirų kartų požiūrio į gamtą veidrodis. O pažintis su senųjų meistrų darbais padės vertinant šiuolaikinę Knygą, mokys skirti ją nuo “poligrafinės produkcijos”.
Žinoma, mūsų galerijoje gebėjome parodyti tik labai nedidelę dalį sukauptos kolekcijos piešinių. Norintys susipažinti su kolekcija ir jos savininku, gali kreiptis elektroniniu paštu: myosurus@delfi.lt . Jums bus atsakyta.
Medžio ir vario raižiniai. Vario ar medžio raižymo menas yra žinomas nuo senų laikų, plačiai naudotas iki spaudos atradimo. Tokie piešiniai vadinti graviūromis arba raižiniais, o dailininkai – graveriais. Ant vario lentų buvo graviruojama keliais būdais: punktyru (dirbama specialia adata), linijiniu būdu (dirbama rėžtuku), juodinimu (sukuriamas tolygiai grubus vario lentos paviršius, reikalingos šviesios būsimo piešinio vietos nusvidinamos), pieštuko būdu ir kt. Graviūrose pagarsėję meistrai sukūrė daug naujų būdų, pav. A. Diureris sukūrė oforto techniką.
Medžio graviūros vadinamos ksilografijomis. Profesionaliai ksilografijai naudota palmės mediena. Lentos paviršius nusvidinamas, dengiamas baltalais, ant kurių dailininkas piešia paveikslėlį teptuku ar pieštuku. Vėliau graveris ksilografas išrėžia likusias šviesias kūrinio dalis, piešinys tampa iškilus. Ksilografija plačiai naudota iki XIX amžiaus pabaigos.
Gamtininkai plačiai naudojo vario raižinius savo mokslo darbams iliustruoti (rečiau naudota ksilografija). Pažymėtina, kad aukštos raižybos kultūros šalimi buvo ir Lietuva. Su senaisiais raižiniais galima susipažinti leidinyje “Senoji Lietuvos grafika XVI-XIX amžiuose” (Vilnius, 1995). Gamtinio pobūdžio leidinių iliustravime nepralenktas iki šiol buvo Vilniaus universiteto profesorius zoologas ir anatomas L. H. Bojanus. Be kitų nuopelnų jis parengė keliolika monografijų, kurių viena nusipelno ypatingo dėmesio. Knyga “Balinio vėžlio anatomija”, Vilnius, 1821. 281 puslapio leidinyje yra 39 vario graviūros, maždaug 200 ranka spalvintų piešinių. Šiai knygai autorius atliko skrodimus visą dešimtmetį, tam prireikė kelių šimtų balinių vėžlių. Vilniaus spaustuvininkai nesiryžo knygos spausdinti, tuomet pats autorius pasigamino spausdinimo stakles, pasikvietė vokietį graverį ir išleido 80 knygos egzempliorių. Knygą pavartęs garsusis zoologas Ž. Kiuvjė, pasakė, kad nėra gyvūnų, ištirtų geriau už balinį vėžlį. Knyga buvo pakartotinai išleista Vokietijoje, kaip zoologijos ir poligrafijos paminklas. Ji saugoma tik keliose bibliotekose, yra viena didžiausių retenybių.
Litografijos. Litografijos technika knygų iliustravimą padarė tobulesniu ir žymiai pigesniu nei vario arba medžio raižinių iliustracijos. Litografavimo techniką sukūrė vokietis A. Zėnefelderis 1796 m. Ši technika pakeitė ir gamtinių spaudinių iliustravimą.
Litografijai naudotas taip vadinamas litografinis akmuo. Tai vienalytis, smulkiagrūdis kalkakmenis, kurį galima skaidyti sluoksniais. Daugelis žino litografinio akmens kasyklas Zolenhofene (Vokietija), kur buvo rastas archeopterikso – paukščių protėvio atspaudas (padidinkite iliustraciją).
Ant litografinio akmens adata arba specialiu pieštuku perkeliamas popieriuje pieštas atvaizdas. Prieš tai jo darbinė pusė kruopščiai šlifuojama smėliu su vandeniu, vėliau pemza. Piešiniai brėžiami specialiu tušu. Jo receptas – 4 dalys baltojo vaško, 4 d. šelako, po dvi dalis muilo ir suodžių, viena dalis riebalų. Jei raižoma ne plunksna, o pieštuku, imamos 6 d. baltojo vaško, po dvi dalis šelako ir muilo, suodžių, keturios riebalų, viena dalis mastikų. Baigus raižyti, paviršius ėsdinamas silpna azoto rūgštimi su gumiarabiko skiediniu šarminiams komponentams pašalinti nuo paviršiaus. Tada paviršius plaunamas vandeniu, terpentinu, nuvalomas drėgna kempine. Parengtas akmuo dengiamas karkasu, dengiančiu tik dailininko paliestas vietas. Akmuo dengiamas estampo sudrėkintu lapu, vėliau sausą lapą ir karkasą spaudžia masyviu metaliniu volu ir veikiant slėgiui gauna akmens piešinio atspaudą popieriuje. Taip gaminama daug kopijų, galima pagaminti ir daugiau litografinių šablonų nuo pirmojo litografinio akmens. Akmens piešinį padengiant spaustuvės dažais, galima gauti skirtingų spalvų atspaudus.
Chromolitografijos. Augalų ir gyvūnų atvaizdus, atspaustus litografiniu būdu, bandyta spalvinti ranka. Taip siekta pavaizduoti tikrąsias jų spalvas. Neretai šios litografijos yra itin vykusios ir estetiškos, tačiau tokie leidiniai yra labai brangūs. Todėl leidėjai neretai spausdino leidinius, spalvindami ne visą augalą arba gyvūną, o atspindėdavo būdingus požymius. Pažvelkite į J. Viret beždžionių galeriją arba atspaudus iš G. Loreko leidinio “Flora Prussica” – juose matyti kruopštus dailininko darbas.
Chromolitografinės technikos atradimas palengvino ir atpigino leidėjų darbą, tačiau pakeitė ir leidinių kokybę. Nors ir spalvoti, chromolitografiniai paveikslai mažiau sušildyti žmogaus rankų. Spalvotiems atvaizdams buvo gaminama keletas litografinių akmenų su tuo pačiu piešiniu, tačiau kiekvienas dengiamas skirtinga spalva (vietose, kur ši spalva reikalinga). Ant popieriaus lapo spaudžiama iš eilės, po kiekvieno spalvinio atspaudo piešinys džiovinamas. Itin plačiai šis metodas naudotas kartografijoje (padidinkite Dubysos žemėlapį). Vėliau, atsiradus fotografijai, išmokta perkelti ant popieriaus nuotraukas, nors jų kokybė nebuvo aukšta.
