Nuotraukos:
   1.Tuščiaviduris žvaigždinas (Geastrum fimbriatum) – sunkiai pastebimas apyretis grybas, panašus į žvaigždes, išbarstytas ant žemės.
   2.Gleivūnai panašūs į drebučius, auga ant senų medžių, kelmų. Paskutiniu metu jie išskiriami į atskirą organizmų grupę. Mokslininkai nustatė, kad jie sugeba judėti!
   3.Pumpotaukšliai (Lycoperdon) visiems matyti grybai. Kai kurie vaikai juos spardo – to daryti nevertėtų. Mažai kas yra juos ragavę, nors jauni jie gana skanūs grybai.
   4.Penkiapirštis (Clavaria) – savitas miškus puoįiantis grybas. Kai kas juos klaidingai vadina kerpėmis ar net samanomis. Nors nėra nuodingi, jie neskanūs, valgyti nedera.
   5.Žagarūnų (Clavaria) genties grybas. Ugnimi degantis grybas patraukia grybautojų dėmesį savitumu.
   6.Giminingas bobausiams grybas, augantis miškuose rudenį ant spyglių. Ne visi grybautojai matę šiuos keistus grybus.
   7.Paprastasis kelmutis (Armillariella mellea) – daugelio mėgstamas grybas. Tačiau medžiui kelmutis – priešas. Jis naikina medį. Įdomu, kad kelmučiai gali sudaryti didžiules grupes, vadinamas klonais. Tačiau grybautojui tokios grupės – maloni staigmena.
   8.Įžulnusis skylenis (Inonotus obliguus) dar vadinamas juoduoju beržo grybu. Iš šio grybo bandoma gaminti vaistus nuo skrandžio ligų, net vėžio. Žinoma, nedera gydytis patiems.
   9.Ankštenė (Scleroderma) – panašus į pumpotaukšlius grybas. Ankštenė nuodinga. Ją nesunku pažinti perpjovus pusiau. Grybo vidus juodas.
   10.Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) – grybas kurį aptikti galima uodžiant. Jo savitas šleikštus dvėselienos kvapas suburia daug musių. Grybautojai poniabudę aplenkia, tačiau kai kas ją naudoja vaistams.
   11.Kopūstgalvis raukšlius (Sparrasis crispa) – retas saugomas grybas. Nors valgomas, vidų sunku išvalyti. Randamas retai ir pavieniui.
   12.Tikrinis baravykas (Boletus edulis) – kiekvieno grybautojo svajonė. Grybas moka gerai pasislėpti!
   13.Žiemkentė sausapintė (Coltricia perennis) panaši į perdžiūvusį baravyką. Apačioje su skylutėmis, tačiau žiūrint iš viršaus pastebimi grybą puošiantys žiedai.
   14.Ant eglės kankorėžio užaugo mažučių grybų grybų būrelis.
   15.Oranžinis lėkščiagrybis (Aleuria aurantia) auga ne visur, tačiau gausiomis grupėmis. Panašus į išsibarsčiusius dubenėlius. Galima valyti, tačiau kažin ar kas yra ragavęs.
   16.Daug grybų primena kelmučius, tačiau jų tarpe yra ir nuodingų. Todėl geriau neeksperimentuoti. Nebent puikiai pažįstate grybų pasaulį.
   17.Kelmučiai atviroje vietoje atrodo kitaip nei įprastuose ūksminguose miškuose.
   18.Raukšlėtasis gudukas (Rozites caperata) geras valgomas grybas mūsų grybautojų dažnai vadinamas kalpoku.
   19.Tamprusis baravykas (Squillus bovinus) vienas prasčiausių baravykų. Peraugęs jis labai keistai atrodo...
   20.Pasenę grybai pavojingi, todėl nedera jų dėti į krepšį.
   21.Tiek valgomus, tiek nuodingus grybus valgo vadinamieji „kirminai“. Iš tiesų tai dvisparnių būrio vabzdžiai – grybiniai uodukai, musės.
   22.Įdomus ir sunkiai pastebimas grybijos atstovas – geltonkotis žagarūnas (Clavaria argillacea).
   23.Čerpėtasis žvynadyglis (Sarcodon imbricatus). Grybo viršų dengia į čerpes panašūs žvyneliai. Apačioje – dygliukai. Grybą galima valgyti ir nedera spardyti!
   24.Žvynadyglio vaisinis sluoksnis, iš kurio byra sporos tikra retenybė tarp grybų. Jie styro lyg ežiuko dygliai.
   25.Ankstyvas gražus spalio rytas miške ne tik kelia gerą nuotaiką grybautojams, bet ir žada gerą „derlių“ grybų fotografui.